Štukos pilotas. Karo dienoraštis. Antras leidimas kaina

„Štukos pilotas. Karo dienoraštis“ – visų laikų žymiausio Vokietijos karo lakūno Hansu Ulrichu Rudelio autobiografija. Tarp jo taikinių – legendinis sovietų karo laivas „Marat“ ir nemažai mažesnių, virš 500 tankų, 2 tūkstančius antžeminių taikinių. Už jo galvą Josifas Stalinas pažadėjo 10 tūkst. rublių premiją. Hans Ulrich Rudel pakilo į 2,5 tūkst. kovinių misijų - šio rodiklio iki šiol niekas nepralenkė. Jo nesustabdė nei sužeidimai, nei paties Hitlerio raginimai nebeskraidyti. Jo herojiškimui įvertinti Trečiojo Reicho valdžia pritrūko apdovanojimų ir įsteigė naują ordiną. „Junkers Ju 87“ lėktuvas, vadinamas „Štuka“. Liuteronų pastoriaus iš Prūsijos šeimoje gimęs Hans Ulrich Rudel nuo mažens svajojo būti karo pilotu. 1933 m. jis prisijungė prie Hitlerjungedo, įstojo į nacistinės Vokietijos oro pajėgas. Baigęs mokymus jis dalyvavo antskrydžiuose okupuojant Lenkiją, Rytų fronte kovodamas su Sovietų Sąjunga, padėjo bombarduojant Stalingradą. Užsispyręs pilotas nepaisė nieko - baigti tarnybą jam įsakė ir pats Fiureris, tačiau Rudelis nesutiko ir tęsė antskrydžius iki paskutinės karo dienos. Vienos misijos metu į jo lėktuvą pataikė sovietų priešlėktuvinės gynybos pabūklas, tačiau Rudelis sugebėjo grįžti į bazę. Jam buvo amputuota koja, tačiau jis grįžo į pilotų gretas, atlikdavo po dešimt skrydžių per dieną. Po karo Rudelis emigravo į Argentiną ir tapo diktatoriaus Juano Perono šalininku. Jis neišsižadėjo savo pažiūrų ir išliko ištikimas nacistinei ideologijai. Šeštajame dešimtmetyje grįžęs į Vakarų Vokietiją jis prisijungė prie neonacių ir net mėgino kandidatuoti į parlamentą. Vėliau grįžo į Pietų Ameriką, kur atstovavo kelioms Vokietijos bendrovėms. Knygoje „Štukos pilotas. Karo dienoraštis“ lakūnas pasakoja apie savo karjerą, pateikia gausybę detalių apie aviacijos dalyvavimą kare. Jis pasakoja savąją įvykių versiją ir siekia pateisinti Vokietijos veiksmus. Rudelio autobiografija – tai kitoks žvilgsnis į Antrąjį pasaulinį karą, tai pasakojimas apie herojišką pasiaukojimą dėl savo idealų. "Aš noriu gyventi, tas noras su kiekviena diena vis stiprėja – jis suspurda manyje it širdies dūžiai, vos tik vėl išvengiu mirties pavojaus... Nebijau mirties, aš dažnai žvelgiau jai į akis ilgai trunkančiomis akimirkomis ir niekada atsidūręs priešais ją pirmas nenukreipiau į šalį žvilgsnio, tačiau kiekvieną kartą po tokio susidūrimo visa širdimi džiaugiuosi, kartais net šaukiu iš džiaugsmo stengdamasis perrėkti variklių kriokimą." Hans-Ulrich Rudel Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Šernius