Prigimtinis įstatymas ir žmogaus teisės kaina

Prancūzų politikos filosofas Pierre'as Manent (1949) šioje trumpoje knygoje „Prigimtinis įstatymas ir žmogaus teisės“ drąsiai ieško, kuo galima pagrįsti žmogaus teisių idėją, kaip įveikti žmogaus teises kamuojančius vidinius prieštaravimus, pagaliau kaip suderinti politinės tvarkos ir laisvės idealus. Šiose paieškose autorius atmeta mūsų dienomis įsivyravusias mąstymo dogmas, politinio korektiškumo apribojimus. Manent siūlo naują žmogaus teisių pagrindimą, paremtą nebe individo troškimais, teigdamas, jog tai būtina norint išsivaduoti iš vis stipriau žmonių politinę tikrovę užvaldančio, protą atmetusios valios viešpatavimo. Trumpa, nors iššūkį skaitytojui metanti knyga, aktuali ne tik akademinei bendruomenei, politikams ir teisininkams, bet ir visiems, siekiantiems suprasti aktualiausius šiandienos politikos dėsnius. „Neįmanoma pervertinti šios P. Manent'o knygos poveikio ir reikšmės visų mūsų ateičiai. Apie žmogaus teises kalbama ir rašoma tiek, kad kartais gali atrodyti, jog tai vienintelis šių dienų žmonijai svarbus klausimas. Raginimai jas saugoti ir ginti virto nuolatine pasaulinio masto kova už tas teises. Tačiau nelengva rasti tikrai solidžių knygų, kuriuose būtų išsamiau ir giliau aiškinami esminiai klausimai: kas yra žmogaus teisės? kokia jų kilmė? kur veda jų gynimo kampanija? Prancūzų filosofo knyga „Prigimtinis įstatymas ir žmogaus teisės“ yra raktas, padedantis įminti žmogaus teisių paslaptį. Čia j jas žvelgiama per teorinę ir istorinę jų santykio su prigimtiniu įstatymu prizme. Ir aiškėja trikdanti tiesa. Kasdien plečiamos žmogaus teisės yra tik vis nauji politiškai ir juridiškai legitimuojami beribiai jo troškimai. 0 pačios šios teisės gali tapti ne tik žmogaus laisvės išraiška, bet ir galingiausiu jo moralinio, politinio ir intelektualinio pavergimo įrankiu žmonijos istorijoje.“prof. dr. Vytautas Radžvilas, politikos filosofas, Vilniaus universitetas„Pierre'as Manent'as jau ne sykį rodo neeilinę intelektualinę, o sykiu ir pilietinę drąsą gvildenti esminių filosofinių, juridinių ir socialinių problemų sąsajas ne pritariant ideologiniam „pažangiajam meinstrymui", o akivaizdžiai iškeliant jo menkumą ir kenksmingumą. Drąsa paryškintina dėl to, kad jis prancūzas, o kaip tik prancūziškoji revoliucinė laicistinė žmogaus teisių „filosofija“ ėmėsi aršiai naikinti vadinamuosius „religinius prietarus“, tad ir su jais susijusius prigimtinio įstatymo filosofinius svarstymus bei to įstatymo ir jo pagrindu kuriamų teisių nuovoką.Modernybėje žmogus pats ima „grįsti“ pasaulio tvarką, tačiau tokia veikla yra jau niekas kitas, kaip savivalė. Vadinamosiomis žmogaus teisėmis yra vis aršiau puolama pati Prigimtis ir žmonių bendruomenių gyvastingumą laiduojantys jos raiškos pavidalai - šeima, santuoka, lytis, tauta. Knyga skatina įsižiūrėti į naujuosius, pažangiais vadinamus su įvairiomis „laisvėmis“ bei „išlaisvinimais“ susijusius žmogaus dirbinius, kad aiškiau pasimatytųjų skleidžiama prievarta ir įtvirtinamos nelaisvės.“dr. Vytautas Rubavičius, politikos filosofas, Lietuvos kultūros tyrimų institutas