Apie Tėvą Stanislovą ir Dialogą
Galbūt turiu tokią charizmą, kad galiu išklausyti kitą žmogų. Buvau laisvas kiekvienam ateinančiam – galėdavau atsisėsti, išklausyti, su juo pasikalbėti. Kalbėti man lengva tiek minioms, tiek individualiai, nes neieškau žodžių.
Baigęs studijas, atidžiai perskaičiau kapucinų vienuolio Tėvo Chrizostomo autobiografiją ir jo pamokymus. Jo misija buvo dienų dienas sėdėti svečių kambaryje ir priimti visus pašnekovus. Jis sakė: jei gausiu dangų, tai bus už tai, kad sėdėjau ir klausiau. Pagalvojau, ir aš pamėginsiu.
Teologijoje egzistuoja pastoralinė medicina, kurios paslaptis bandžiau įsisavinti. Taip ir įėjau į vadinamąją „šnekėjimo teologiją”.
Knygos apie Tėvą Stanislovą
„Noriu parašyti tik tai, ką mačiau, girdėjau ir jaučiau per netrumpą pažinties laikotarpį. Knygos ašis – pokalbiai su Tėvu Stanislovu, vykę įvairiais metais ir progomis, daugiausia Dotnuvoje, jo celėje.
Šie pokalbiai yra autentiški, juose nėra nė vieno išgalvoto žodžio. Kai kurie fragmentai jau skelbti spaudoje, kai kurie – atkurti iš diktofono įrašų, užrašų knygelių, dienoraščių. Iš atminties atkurti tekstai nenorėjau, gerbdama Tėvo Stanislovo požiūrį į Žodį kaip galingą jėgą, galinčią ir padėti, ir pakenkti.
Norėčiau, kad knygą skaitantis žmogus pasijustų mano vietoje ir prieš save matytų bei girdėtų Tėvą Stanislovą. Suprantu, kad tai nėra lengva užduotis, tačiau dar didesnis džiaugsmas būtų, jei atsirastų tokių žmonių.”
Vita Morkūnienė
Palygink: Baltos Lankos dvasingumas ir pasąmonė