Patirti peizažą kaina

Vaidas Jauniškis – kultūros analitikas, teatro kritikas, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, nuolat žiniasklaidoje publikuoja aktualius ir aštrius klausimus nagrinėjančius straipsnius.Knygoje „Patirti peizažą“ sudėti tekstai apima daugiau nei 10 metų laikotarpį, fiksuoja kaitą, kurią patiria miestas, kultūra, mados, meno reiškiniai ir kūrėjai, visuomenė ir jos pažiūros. Knygoje – publikuojama per 40 esė, anksčiau skelbtų įvairiuose leidiniuose ir interneto portaluose. Juos galima skaityti ir kaip fragmentus iš mūsų kasdienos kultūros istorijos (kada buvo atidaryta pirmoji čiuožykla?) ir kaip kelionę laiku (nuo 90-ųjų iki ...) bei po savus ar svetimesnius miestus (o gal savi miestai jau tapo tokiais svetimais, kad galima būtų juos pavadinti nematomais, pasakojamais Marko Polo). Subjektyvūs atsiminimai gali priminti senovinius žemėlapius ar graviūras, kurių pirmame plane buvo piešiami žmonės, išėję už miesto vartų. Jiems miestas tampa tolima scena, kuri vis dėlto brangi ir sava, nes joje praleidai tam tikrą dalį gyvenimo ir išmatavai ją savo batais.„Juokaujant knygą būtų galima tiesiog pavadinti „Klasika“, nes kaita nėra tokia greita, kaip norėtume, o norai keistis lieka tiek pat ambicingi ir dažnai tušti, kaip ir prieš 20 metų. Pernelyg daug dalykų lieka amžini ir aktualūs kaip Lukiškių aikštė. Apie skulptūras ir viešąsias erdves diskutuojama dešimtmečiais be jokių ryškesnių poslinkių, vienus herojus keičia kiti, bet mąstymo struktūros lieka tos pačios, miestiečiai savaitgalio mugėse tebekovoja su agrarine pasaulėjauta, šalis tebeieško, kur jai prisiglausti – Rytų, Vidurio ar Šiaurės Europoje. Į tai galima žiūrėti su pykčiu, bet galima ir linksmai ar tiesiog pripažįstant, kad demokratija yra daugelio mažų diktatūrų susitikimai, kur kiekvienas išreiškia visuotinį asmeninį protestą.“ Vaidas Jauniškis IŠTRAUKATikras šokas, tik malonus, ištinka vienoje Pietų Europos šalyje. Vairuotojas, pamatęs, kad nespės sustabdyti mašinos ir praleisti mane, pamojuoja atsiprašydamas, bet ir spėdamas pro langą šūktelti gero vakaro. Aš jam atsakau tuo pačiu – viskas gerai, supratau, nieko neturiu prieš. Iš pradžių bandai būti „tvarkingas šiaurietis“, bet greitai persiauklėji į kitą etiketą, nes taip patogiau. Aptinki nuostatą: taisyklės yra logiškos, aiškios, bet už jas kur kas svarbesnis asmeninis kontaktas ir žmogiški santykiai.*** Vidurio Europa šiandien virsta Europos viduriu – labiau reklaminiu šūkiu nei kultūros (kultūrų!) erdve. Šiandien esame sala. Ją pasiekti įmanoma tik lėktuvais ar ilgai dardėti autobusais. XIX a. kūrinys – bėgiais riedanti greitesnė transporto priemonė – aplenkė šią Europos dalį, o ir siauresnė vėžė perpjovė ploną bambagyslę. Neįsileidžiame kitų, saugome savo iš čekų perimtus rašmenis ir į Europą tebeskrendame, tebeiname, tebenesame joje. Nes Europos nepajusi nusileisdamas iš dangaus, – ją galima matyti pro langą bėgant kultūros peizažui, patirti drauge su visais Kitais viename vagone-restorane geriant kavą.*** Keisčiausia, kad dabar bijomasi, jog visuomenė bus supriešinta. Tokios frazės kyla arba nemąstant, arba veidmainiaujant. Tarsi dabar visuomenė būtų vienoda ir vieninga, visi gyventų gerai ar vidutiniškai gerai.Keista apskritai manyti, kad įvykiai, ypač nekasdieniai, mums turėtų kelti vienodas reakcijas ir formuoti vienodas nuomones. Baimė dėl įvairovės yra kažkoks alogizmas 27-aisiais nepriklausomybės metais. Gal jau atėjo laikas leisti sau būti įvairiems, spalvingiems ir pasitikintiems savimi. Leisti sau suaugti.***Knyga – tai kartu ir savojo darbo tyrimas, reflektuojant vakar gimusias mintis ir pasivaikščiojimus. Konkretu ir paprasta kaip Patti Smith kasdieniai kiaušinis, kruasanas ir kava pusryčiams. Kartu savaime suprantamas veiksmas yra lankyti savo autoritetų, didžiųjų kultūros žmonių namus, kapus. Finalui – vakaras, praleistas Camus kambaryje su dukters įduotu tėvo rankraščiu. Ir visur netiesiogiai ieškoma atsakymo į klausimą „Kodėl mes rašome?“ Galiausiai ateina į galvą visiškai paprastas – „Nes...“