NAUJOJI ŽEMĖ: nubuskite ir siekite savo tikslų kaina

"Nubuskite ir siekite savo tikslų" - tai knygos "Naujoji žemė" paantraštė, kuri nusako tikrąją knygos paskirtį."Šios knygos pavadinimą įkvėpė Biblijos pranašystė, kuri šiuo metu aktuali labiau nei bet kada anksčiau. Ji sutinkama Senajame ir Naujajame Testamente ir skelbia egzistuojančios pasaulio tvarkos žlugimą, „naujojo dangaus ir naujosios žemės" atsiradimą. Reikia suprasti, kad dangus šiame kontekste yra ne vieta, o sąmonės gelmės. Tai ezoterinė žodžio reikšmė, kuri sutampa su Jėzaus mokymais. O žemė čia yra išorinė forma, kuri visada atspindi vidų. Kolektyvinė žmonių sąmonė ir gyvenimas žemėje yra susiję vidiniais saitais."„Naujoji žemė“ – kvietimas sąmonės virsmui. "Ar žmonės pasirengę atsisakyti struktūriško mąstymo, atverti sąmonę ir tapti skaidrūs iš krištolas?" – klausia Eckhart Tolle knygoje „Naujoji žemė“.Mūsų ego valdo mūsų sąmonę. Kiekvieno žmogaus prisirišimas prie ego turi pražūtingų pasekmių – iš to kyla pyktis, pavydas ir kitos destrukcinės būsenos. Kadangi šiame akligatvyje atsidūrusi didžioji dalis žmonijos, tai sukelia konfliktus ir katastrofas visame pasaulyje.Pirmiausia žmogus turi suprasti kaip veikia jo ego, tik pažinę savąjį ego nebesistengsime su juo susitapatinti, išsilaisvinsime ir pabusime.Žmogui reikalingos vidinės permainos, vidinis sužydėjimas, kurį pranašavo didieji žmonijos mokytojai nuo Budos iki Jėzaus, bandę pakeisti daugumos žmonių mastyseną ir elgseną.Jeigu nebenorite gyventi tamsoje, būti akli, kentėti patys ir kankinti kitus, atsikratykite prigimtinės žmogiškosios būties disfunkcijos (ego), atsikratykite senosios sąmonės, kuri skatina norėti daugiau ir valdyti. Būkite šviesa. "Netapsite geri, vien tik mėgindami tokie būti, taigi privalote rasti gerumą, jau esantį jumyse, ir tik leisti jam atsiskelisti". O tai įvyks tik jeigu įvyks esminis sąmonės pokytis.Autoriaus nuomone, jis jau vyksta. Užtenka tik blykstelėjimo, sužibusios minties ir prasideda pabudimo procesas. „Knyga arba pakeis jūsų sąmonės būseną, arba liks jums bereikšmė. Ji padės pabusti tik tiems, kurie pasirengę“, – intriguoja knygos autorius Eckhart Tolle. Galbūt „Naujoji žemė“ taps tuo blykstelėjimu ir jūs leisitės į savęs pažinimo kelionę. O galbūt ji jau prasidėjo.Eckhart Tolle – vokiečių kilmės dvasinis mokytojas, šiuo metu gyvenantis Kanadoje. Gimęs netoli Dortmundo, jis persikėlė į Angliją, kur studijavo Londono ir Kembridžo universitetuose. Būdamas dvidešimt devynerių metų patyrė dvasinę transformaciją, pakeitusią jo gyvenimą. Tada jis nusprendė padėti kitiems išsilaisvinti iš savo ego gniaužtų. Dirbo dvasiniu konsultantu su pavieniais asmenimis ir mažose grupėse. New York Times jį vadina populiariausiu dvasinių knygų autoriumi JAV, o jo pirmoji knyga „Šios akimirkos jėga“ tapo šio žanro bestseleriu.„Kvietimas pabusti visai planetai. „Naujoji žemė“ išlaisvina nuo priklausomybės praeičiai ir kančios, kurią patys kuriame kasdien. Vietoj nuolatinių svarstymų, kas bus rytoj, verčiau gyvenkime šiandien“ – taip apie knygą kalba populiari amerikiečių laidų vedėja Oprah Winfrey.Iš anglų kalbos vertė Rasa Šemiotienė, Tadas Jurevičius, Andrius RondomanskisIŠTRAUKAI SKYRIUS. ŽMOGAUS SĄMONĖS SUŽYDĖJIMAS Pradžia Prieš 114 milijonų metų, vieną rytą patekėjus saulei, Žemės planetoje pražydo pirmoji gėlė. Ji iškleidė žiedą, kad priimtų į save šviesos spindulius. Šiuo didingu įvykiu prasidėjo evoliucinė augalų transformacija. Augalai dengė Žemės paviršių jau daug milijonų metų. Pirmoji gėlė turbūt gyveno trumpai, o gėlės apskritai dar ilgai buvo retas ir izoliuotas reiškinys, nes sąlygos joms buvo nepalankios. Tačiau vieną dieną gamta peržengė lemtingą ribą, ir visą planetą užliejo spalvų bei aromatų vandenynas. Taip įvykiai būtų atrodę, jei juos būtų liudijęs sąmoningas stebėtojas. Gerokai vėliau tie delikatus ir aromatingi augalai, kuriuos mes pavadinome gėlėmis, suvaidino esminį vaidmenį kitos biologinės rūšies evoliucijoje. Ta kita rūšis - tai žmogus. Žmonės, kai jų sąmonė pakankamai išsivystė, gėlėmis susižavėjo, gėlės juos ėmė traukti. Gėlės tikriausiai buvo pirmas dalykas, kurį žmonės ėmė vertinti ne praktiniais sumetimais - juk jos nebuvo būtina žmonių išlikimo sąlyga. Gėlės įkvėpė nesuskaičiuojamą gausybę dailininkų, poetų ir mistikų. Net Jėzus liepė žmonėms kontempliuoti gėles ir mokytis iš jų, kaip dera gyventi. O Buda, kaip skelbia viena legenda, kartą pasakė "nebylų pamokslą" - jis iškėlė į viršų gėlę ir įsmeigė į ją žvilgsnį. Po akimirkos vienas sekėjas, vienuolis, vardu Mahakasjapa, pradėjo šypsotis. Jis buvo vienintelis, kuris, pasak legendos, suprato pamokslą. Ta šypsena (kitaip sakant, supratimas) keliavo per dvidešimt aštuonių kartų mokytojus ir galų gale tapo dzenbudizmo šaltiniu. Regėdami gėlių grožį, žmonės galėjo žvilgtelėti į savo prigimtį, kurios esminė savybė taip pat yra grožis. Tas žvilgsnis buvo nepaprastai svarbus žmogaus sąmonės evoliucijos įvykis. Iš jo kilo džiaugsmas ir meilė. Gėlės savo forma išreiškia visiškai beformę aukščiausią ir sakraliausią mūsų pačių esybės aspektą. Efemeriškesnės ir delikatesnės nei augalai, iš kurių jos evoliucionavo, gėlės yra tarsi kitos būties erdvės žinianešiai, tiltas tarp fizinių formų ir beformio pasaulio. Jų kvapas - tai dvasios dvelksmas. Jei žodį "nušvitimas" pavartotume platesne prasme, galėtume pasakyti, kad gėlės yra nušvitę augalai. Tas pasakytina apie visas gyvybės formas: mineralus, augalus, gyvūnus, žmones. Visų jų atstovai gali patirti nušvitimą. Tačiau tai įvyksta labai retai - nušvitimas yra daugiau nei evoliucinis žingsnis. Tai netgi yra evoliucinio vientisumo pertraukimas, šuolis į visai kitą būties lygmenį, kuriame materialusis pradas turi kur kas menkesnę prasmę. Kas gali būti sunkiau ir kiečiau už akmenį, tankiausią iš visų formų? Ir vis dėlto kai kurie akmenys virto kristalais, tapo permatomi ir laidūs šviesai. Iš kai kurių anglies pavyzdžių, veikiant didžiuliam slėgiui ir aukštai temperatūrai, susiformavo deimantai, o iš kai kurių mineralų - kitokie brangakmeniai.Vienos reptilijos, labiausiai, regis, prie žemės prikaustyti gyvūnai, nekito milijonus metų, o kitos, sugebėjusios užsiauginti plunksnas ir sparnus, virto paukščiais ir nugalėjo taip ilgai jų giminę kausčiusią traukos jėgą. Negalėtume pasakyti, kad pastarosios reptilijos išmoko geriau šliaužti - ne, jos pakilo į naują lygmenį ir šliaužimo veiksmas joms tapo nebereikalingas apskritai. Nuo neatmenamų laikų gėlės, kristalai, brangieji akmenys ir paukščiai žmogaus dvasiai turi ypatingą reikšmę. Nors visa tai yra laikinos vienos Sąmonės, vieno Gyvenimo manifestacijos, jų "nežemiškumas" žmones žavi ir vilioja.Pajutę savo pačių Buvimą, žmonės taip pat pojūčiais užčiuopia dieviškąjį gyvybės pradą, sąmonę, dvasią, kuri yra persmelkusi visas gyvybės formas, atpažįsta ją kaip savo pačių esmę ir ją myli. Tačiau kol toks pajautimas dar neužgimęs, žmogus regi tik išorinius pavidalus, nesuvokia, kokia yra jų esmė, taip pat jis nesuvokia ir savo esmės, todėl tapatinasi tik su savo fiziniu kūnu ir psichologinių savybių rinkiniu. Vis dėlto žvelgdamas į gėlę, kristalą, brangųjį akmenį ar paukštį, tas pats žmogus, kad ir nejausdamas savo Buvimo ar jausdamas jį menkai, suvokia, kad šie objektai yra daugiau nei vien materija, jis jaučia nepaaiškinamą jų trauką bei artumą. Taip yra todėl, kad dėl savo "nežemiškumo" gėlės, kristalo, brangakmenio ar paukščio fizinis pavidalas nenustelbia savyje slypinčios dvasios, o kitos formos tą dvasią užgožia. Išimtis čia yra naujai gimusi gyvybė: žmogaus kūdikiai, žvėreliai, gyvulėliai... Jie trapūs, delikatus, dar neįgavę tvirto materialaus pavidalo, dar nesuaugę su fiziniu pasauliu, todėl iš jų sklinda nežemiško meilumo šviesa. Štai dėl tų priežasčių, kai kontempliuojate gėlę, kristalą, brangųjį akmenį ar paukštį ir atsisiejate nuo jų kaip pavadinimus turinčių objektų, jūs žvelgiate į beformiškumo sferą. Tai langelis į dvasios pasaulį. Dėl to šios gyvybės formos buvo tokios svarbios žmogaus sąmonės evoliucijoje nuo pat seniausių laikų. Pavyzdžiui, brangakmenis lotoso žiede yra svarbiausias budizmo simbolis, o balandis krikščionims simbolizuoja Šventąją Dvasią. Šie simboliai ruošia dirvą esmingesniam planetos sąmonės pokyčiui, kurio vykdytojai bus žmonių giminės atstovai. Aš kalbu apie dvasinį pabudimą, kurio pradžią mes jau ėmėme liudyti.TURINYSI SKYRIUS. ŽMOGAUS SĄMONĖS SUŽYDĖJIMAS / 9Pradžia / 9Šios knygos tikslas / 11Paveldėtoji disfunkcija / 13Naujojo sąmoningumo atsiradimas / 16Dvasingumas ir religija / 18Virsmo būtinybė / 20Naujasis dangus ir naujoji žemė / 22II SKYRIUS. EGO: DABARTINĖ ŽMONIJOS BŪKLĖ / 23Iliuzinis „aš" / 24Balsas galvoje / 26Ego turinys ir struktūra / 28Susitapatinimas su daiktais / 29Pamestas žiedas / 31Nuosavybės iliuzija / 33Troškimas turėti daugiau / 36Susitapatinimas su kūnu / 38Vidinio kūno pajautimas / 39Buvimo užmiršimas / 41Nuo Dekarto klaidos iki Sartro įžvalgos / 41Nepaprasta ramybė / 42III SKYRIUS. EGO ŠERDIS / 44Nusiskundimai ir pasipiktinimas / 45Reaktyvumas ir nuoskaudos / 47Teisieji ir neteisieji / 48Iliuzijos gynimas / 49Tiesa: santykinė ar absoliuti? / 50Ego nėra asmeniškas / 52Karas ir mąstymo modelis / 53Ko siekiame: ramybės ar dramos? / 54Už ego ribų: tikroji tapatybė / 55Visos konstrukcijos netvirtos / 56Ego pranašumo siekis / 57Ego ir šlovė / 58IV SKYRIUS. VAIDMENYS IR EGO VEIDAI / 60Užpuolikai, aukos, meilužiai / 61Apibrėžimai ir ribos / 62Įsijautimas į vaidmenis / 63Laikini vaidmenys / 65Vienuolis prakaituotais delnais / 66Laimingo žmogaus vaidmuo ir tikra laimė / 66Tėvystė ir motinystė: vaidmuo ar funkcija? / 67Sąmoninga kančia / 70Sąmoninga tėvystė ir motinystė / 71Vaiko atpažinimas / 72Vaidmenų atsisakymas / 73Patologinis ego / 75Nelaimingumo fonas / 76Laimės paslaptis / 78Patologinės ego formos / 80Darbas su ego ir be ego / 82Ego ir liga / 83Kolektyvinis ego / 84Nepaneigiamas nemirtingumo įrodymas / 85V SKYRIUS. SKAUSMO KŪNAS / 87Emocijų gimimas / 88Emocijos ir ego / 90Antis su žmogaus protu / 92Praeities našta / 93Individualus ir kolektyvinis skausmas / 94Kaip skausmo kūnas atsinaujina / 96Kaip skausmo kūnas maitinasi mintimis / 97Kaip skausmo kūnas maitinasi gyvenimo dramomis / 98Didelis skausmo kūnas / 100Pramogos, žiniasklaida ir skausmo kūnas / 101Kolektyvinis moterų skausmo kūnas / 102Nacijų ir rasių skausmo kūnai / 104VI SKYRIUS. IŠSILAISVINIMAS / 106Buvimas / 108Skausmo kūno sugrįžimas / 110Vaikų skausmo kūnas / 111Nelaimingumas / 113Tapatybės su skausmo kūnu nutraukimas / 114Žadikliai / 116Skausmo kūnas ir pabudimas / 118Išsilaisvinimas iš skausmo kūno / 119VII SKYRIUS. SAVĘS PAŽINIMAS / 121Menamasis „aš" / 122Gausa / 123Savęs pažinimas ir žinios apie save / 125Chaosas ir aukštesnioji tvarka / 126Gėris ir blogis / 127Nesipriešinimas įvykiams / 129Štai kaip? / 129Ego ir ši akimirka / 130Laiko paradoksas / 133Laiko pašalinimas / 134Sapnuotojas ir sapnas / 135Apribojimų peržengimas / 136Buvimo džiaugsmas / 138Ego sumažinimas / 139Kaip išorėje, taip ir viduje / 141VIII SKYRIUS. VIDINĖS ERDVĖS RADIMAS / 144Objektų sąmonė ir erdvės sąmonė / 146Kritimas žemiau minčių ir pakilimas virš jų / 147Televizija / 148Vidinės erdvės atpažinimas / 150Ar girdi, kaip teka kalnų upelis? / 152Patys geriausi veiksmai / 153Suvokimas be vardų / 153Kas tas, kuris patiria? / 155Kvėpavimas / 156Priklausomybės / 158Vidinio kūno suvokimas / 159Vidinė ir išorinė erdvė / 160Kaip pastebėti protarpius / 162Savęs radimas ir praradimas / 163Tyla / 164IX SKYRIUS. VIDINIS TIKSLAS / 165Pabudimas / 166Dialogas apie vidinį tikslą / 168X SKYRIUS. NAUJOJI ŽEMĖ / 179Trumpa jūsų gyvenimo istorija / 180Pabudimas ir grįžtamasis judėjimas / 181Pabudimas ir išeinamasis judėjimas / 184Sąmonė / 186Budrus veikimas / 187Trys budraus veikimo modalumai / 188Priėmimas / 189Pasitenkinimas / 189Entuziazmas / 192Dažnio puoselėtojai / 195Naujoji žemė - ne utopija / 196