KNYGA Mirę irgi šoka kaina

Apie knygą „Mirę irgi šoka“

„Mirę irgi šoka“ – tai knyga apie moterį su daugybe veidų: tvarkinga žmona ir motina, kitos moters meilužė, neprognozuojama kaimynė, keistuolė, einanti į svetimų žmonių laidotuves. Civilizacija ją prijaukina, tačiau nuolat lanko keisti sapnai ir vizijos. Atsidavusi eročiai ir per neįprastus poelgius, ji priartėja prie pavojingos ribos. Mirtis visada šalia, o gyvenimas – tai kita jos pusė.

Apie autorę – Eglė Frank

„Rašymas man yra būdas legaliai išreikšti savo vidinę tamsą, pažvelgti akies krašteliu į anapusybę. Gimiau ir gyvenu Vilniuje. Mintyse visada dėliojau tekstus, nors dažnai jų neužrašydavau. Dalį jų palikau Vilniaus patiltėse, kur mėgau vaikščioti naktimis, kitas – miškuose šalia sodybos. Nuo 2017 metų rašau „Šiaurės Atėnuose“. Kai nerašau, fotografuoju. Tekste ir fotografijoje man įdomiausi netikėti rakursai ir detalių stambūs planai. Esu ištekėjusi, turiu tris vaikus ir tris kates.“

Ištraukos iš knygos

Iš novelės „Aš esu Romka“

„Tavo baimę jie užuodžia iš tolo, todėl turi tik kelias sekundes jai nugalėti – negalima bėgti, negalima atsukti nugaros. Žiūri į vedlį ir kalbi su juo, jis turi klausyti tavęs, o visa viauksinti gauja – paklusti jam. Gauja yra minia, o minia visada yra blogis: kažkada pasiuntusi myriop nekaltą.“

Iš novelės „Pasimatymas“

„Jos buvo susitikusios kelis kartus, tik tada moteris atrodė kitaip, dėvėjo treningą, sportinę striukę. Susipažino viename iš barų, kur rinkdavosi tokių pomėgių moterys – landynėje su pigiu alumi ir vynu, prastais apsilaupiusiais baldais ir lipniomis grindimis. Pamena, moteris tuo metu dirbo statybose, dėl to nuolat peršaldavo inkstus, o jos rankos dėl darbo buvo sugrubusios ir šiurkščios. [...] Vėliau moteris dar ilgai jai rašė, kviesdama susitikti. Jai tiesiog neatsakydavo, o kai vienu metu laiškai nutrūko, visiškai ją užmiršo. Gal po metų gavo dar vieną – rašė susitvarkiusi gyvenimą, nebedirbanti statybose, sostinėje vairuojanti troleibusą; ir kartais tebegalvojanti apie ją. Jos troleibusų parko madona – dailiais, nuožulniais, tarsi renesansinių madonų, pečiais, kuriuos taip mėgdavo bučiuoti.“