KNYGA Mes – vilko vaikai. Palikti Rytų Prūsijoje kaina

Apie knygą „Mes – vilko vaikai“

Knygoje „Mes – vilko vaikai“ vokiškai rašanti švedų-suomių žurnalistė Sonya Winterberg pasakoja apie 1944-uosius metus, kai Raudonoji Armija kirto Rytų Prūsijos sieną ir priverstiniu būdu privertė milijonus vietinių vokiečių trauktis į vakarus.

Tais metais tūkstančiai Karaliaučiaus regiono be tėvų likusių vaikų tapo šios tragedijos įkaitais. Lietuva, ką tik vėl okupuota Sovietų Sąjungos, jiems atrodė paskutine išsigelbėjimo viltimi – čia buvo maisto, todėl vaikų grupės, nuo mažylių iki paauglių, leidosi į sunkią kelionę.

Vaikų kelionė ir išgyvenimas

• Vaikai važiavo traukinių stogais, kėlėsi plaustais per Nemuną.
• Tūkstančiai benamių, alkanų vaikų apsigyveno Lietuvos miškuose, prašinėdami maisto arba vogdami iš aplinkinių.
• Kai kurie pavykdavo rasti darbą lietuvių ūkiuose, tačiau šeimininkai dažniau rinkosi stipriausius vaikus, dažnai atskirdami brolius ir seseris.
• Visa tai vyko nelegaliai, o kai kurie valstiečiai už geranoriškumą rizikavo net tremtimi į Sibirą.

Faktai ir statistika

Sonya Winterberg pateikia daugybę realių istorijų ir duomenų, pavyzdžiui:

• 1950 m. gegužę Lietuvoje buvo užregistruoti 3 274 Kaliningrado srities vokiečiai, iš jų 770 vaikų, lydimų bent vieno iš tėvų, ir 365 našlaičiai.
• Tikrieji skaičiai yra gerokai didesni, nes oficiali statistika neapima visų vaikų.

Kiekviena „Mes – vilko vaikai“ istorija yra itin skaudi ir išraiškinga.

Vienos istorijos pavyzdys

Ursula Hundrieser gimė 1933 metais Karaliaučiuje. Jos tėvas ir vyresni broliai žuvo kare. Priartėjus sovietų armijai, Ursulai, jos motinai ir mažesniems broliams nepavyko pasitraukti į Vakarus.

Raudonarmiečiai išprievartavo Ursulos mamą vaikų akyse, o po šios traumos motina mirė ligoninėje. Vėliau nuo bado mirė ir vienerių metų Ursula brolis.

Dvylikametė mergaitė bėgo į Lietuvos miškus ir pradėjo prašyti išmaldos. Vėliau ji rado ją priglaudusią valstiečių šeimą, kur dirbo sunkiai ir turėjo bent stogą virš galvos bei maisto.

Vieną dieną ją sužalojo išsigandęs arklys. Ligoninėje ją priėmė kaip vokietę – sovietų gydytojas atsisakė gydyti „fašistų vaiką“ ir uždraudė seselėms stabdyti kraujavimą.

Represijų bijojęs valstietis paliko Ursulą prie ligoninės, tačiau mergaitė sugebėjo sugrįžti į ūkį ir ten išsigydyti. Vėliau ji prisijungė prie klajojančių „vilko vaikų“, o dar vėliau ją įdarbinusi kita lietuvių šeima rūpinosi draugiškai – Ursula liko pas juos visam laikui.

Vertėja

Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė