Kelias į niekur kaina

Tiesos sakymas yra tiesiogiai susijęs ir su jos priėmimu, kas niekada nebuvo nei lengva, nei malonu. Šiuo požiūriu Józefas Mackiewiczius buvo "nepatogus" rašytojas. Jis niekada nesiliovė stebėjęs ir su gamtininko tikslumu aprašęs jautrių ir nemalonių, tačiau tikrų įvykių: romane "Kelias į niekur" atkuriamas 1940–1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpis Vilniaus krašte. Veikėjų likimai, pagrįsti tikrais faktais, anksčiau autoriaus aprašytais daugelyje publicistinių reportažų, čia realistiškai supinami į sovietizuojamos visuomenės irimo kroniką. Koks bus tas šviesus komunizmo rytojus, jei žengti į jį reik nesidairant ar tiesiog aklai, nematant, kaip kasdien kinta žmonių apranga ir eisena, gatvės ir parduotuvių vitrinos, išsigimsta pati kalba? Autorius kelia klausimą: ar tikrai, jei komunizmo keliu eisime užsimerkę, jis kažkur nuves? Atsakydamas jis sukuria įtaigią pakopinių įvykių paralelę –iš gyvenimo tų, kurie stengėsi prisitaikyti prie politinių aplinkybių, ir kitų, kurie bandė išvengti tapimo homus sovieticus. Vienų kelias intensyviai siaurėja tarsi penkiakampės žvaigždės smaigalys iki nutrūksta; kitų – paprasčiausiai veda į niekur. Józefas Mackiewiczius (1902–1985) buvo talentingas lenkų rašytojas ir publicistas, o pirmiausia – vilnietis. Tarpukario spaudoje jis rašė ugningus straipsnius, diskutavo politinėmis lenkų-lietuvių santykių temomis, siekė išpopuliarinti peizažo patriotizmą, kurio doktrinoje telpa daug daugiau nei kuri nors viena kalba ar tauta. Jo nuomone, ir Vilniaus misija yra būti sostine istorinei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, o ne likti užkampio provincijos administracijos centru. Visada gindamas tautinių mažumų interesus, pasaulėžiūra pranokstantis bet kokias nacionalistinio-patriotinio priklausomumo ribas, Mackiewiczius tapo neišgirstu kalbėtoju, ignoruojamuoju publicistu: lenkams jis atrodė neatleistinai "prolietuviškas", lietuviams – pernelyg laisvamaniškas. Tad ir Mackiewicziaus kvietimas bendro likimo susietas tautas atidėti tarpusavio vaidus ir vieningai priešintis istorijoje analogų neturinčiai totalinei vergijai – komunizmui – nebuvo išgirstas.Iš arti matęs Panerių baisumus ir Katynės aukas, neišsižadėjo demaskuotojo pozicijos ir be paliovos rašė apie komunizmo žalą ("vokiečiai į mus šaudo, o sovietai mus ima plikomis rankomis"), savo kūriniuose nesivaikydamas intelektualinių madų, bet vadovaudamasis principu "įdomi tik tiesa". Rytų Europos gyventojams tebesvarstant "bloga" ir "mažiau bloga politinė santvarka" kategorijomis, pasitraukė į Vakarus. Mirė emigracijoje, neišvydęs komunizmo pabaigos, tačiau, kadaise pamatęs jo pradžią, visam gyvenimui tapo vienu didžiausių ir nuosekliausių jo kritikų. Romanas "Kelias į niekur" – pirmoji Lietuvos skaitytojo pažintis su šia užmarštin nustumta, didžia Vilniaus asmenybe. Iš lenkų kalbos vertė Leonardas Vilkas