Karas ir Simpatija: 1940 m. kovas – 1946 m. gegužė kaina

Karas ir Lietuvos kariuomenė 1940–1946 m.

1940 metais, sovietams okupavus Lietuvą, Lietuvos kariuomenė liepos 3 dieną buvo pavadinta Lietuvos liaudies kariuomene. Sovietų vadovybė planavo pertvarkyti ją į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą ir po vienerių metų panaikinti. Korpusą sudarė 179-oji (ankstesnė 1-oji pėstininkų divizija) ir 184-oji (ankstesnė 2-oji pėstininkų divizija) šaulių divizijos.

Lietuvių karių pasipriešinimas

• Lietuvių kariai priešinosi okupacijai: dalis sukilo ir pabėgo, dalis buvo nužudyti arba nusižudė.
• Išskirtinis buvo 179-osios šaulių divizijos 215-asis šaulių pulkas, kuris pateko į rusų kariuomenės apgultį.
• 1941 m. gegužę pulkas buvo įkurdintas Pabradės poligone, apsuptame Raudonosios armijos dalinių, pasiruošusių jį sunaikinti.
• Tuo metu išvengti suėmimo ar pabėgti buvo beveik neįmanoma.

Kelionė į Polocką ir tolesnės likimo istorijos

Pulkas, įtrauktas į 179-osios šaulių divizijos likučius, buvo prievarta varomas link Polocko, dažnai pėsčiomis, apšaudomas priešo lėktuvų. Kelionė vyko be tinkamos aprangos ar apavo, kariai buvo „įdarbinami“ miško kirtavimuose ir statybose.

Tikslus karių skaičius, pasiekusių Balachną, kur 1941 m. gruodį buvo formuojama 16-oji lietuviškoji šaulių divizija, nežinomas. Istoriko Rimanto Zizo teigimu, išliko apie 800 karių, o šis skaičius gali būti mažesnis.

Knygoje „Karas ir Simpatija. 1940 m. kovas – 1946 m. gegužė“

Knyga parengta pagal Stasio Mikštos (1918–2001) pasakojimą – buvusio Lietuvos kariuomenės ir vėliau 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos kario. S. Mikšta pradėjo tarnybą 1940 m. kovo 1 dieną šauktiniu ir dalyvavo kovose Rusijoje, Klaipėdos ir Kuršo srityse.

• Jis gydėsi ligoninėse ir mokėsi Podolės karo pėstininkų mokykloje.
• Pasakojimas yra literatūrinis su aiškia kulminacija – atsisakymu mokytis karo mokykloje.
• Atomazgą sudaro jo sprendimas 1946 m., pakėlus karinį laipsnį, nelikti sovietų kariuomenėje.

Knygą sudarė ir parengė istorikė bei publicistė Vida Girininkienė.