KNYGA Grynojo proto kritika kaina

Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritika“

Imanuelio Kanto „Grynojo proto kritika“ – vienas iškiliausių ir reikšmingiausių filosofijos veikalų žmonijos minties istorijoje. Pagrindinis klausimas, kuris rūpi filosofui, – ar galima metafizika (filosofija) kaip mokslas prilygti matematikai ir teoriniam gamtos mokslui, kurių teiginiai visuotinai pripažįstami.

Pažinimo teorija

Siekdamas atsakyti į šį klausimą, Kantas sukūrė išsamią pažinimo teoriją, kurioje analizuoja, ar galimas, kiek ir kaip įmanomas visuotinę reikšmę turintis daiktų pažinimas. Pasak Kanto, egzistuoja nuo subjekto nepriklausomos apriorinės pažinimo formos, kurios veikia kaip žmogaus mąstymo programa ir pagal kurias sutvarkomi patyrimo duomenys.

Jis skiria:

• juslinį pažinimą;
• du teorinio pažinimo lygmenis – intelektą (Verstand) ir protą (Vernunft).

Juslumo ir intelekto formos

Apriorinės juslumo formos, kuriomis intelektui pateikiami objektų vaizdiniai, yra erdvė ir laikas. Tačiau juslumas gali pateikti objektus tik kaip reiškinius, o patys daiktai savarankiškai (noumenai) yra nepažinūs.

Apriorinės intelekto formos – tai kategorijos, tokios kaip substancija, priežastis, egzistavimas ir kitos (jų Kantas nurodo dvylika). Tai grynosios intelektinės sąvokos, kuriomis mąstoma juslinio stebėjimo pateikta medžiaga. Intelektas apibendrina juslinių vaizdinių įvairovę ir suteikia jai vienumą pagal tam tikras taisykles.

Protas ir jo vaidmuo

Protas – aukščiausiasis žmogaus pažintinis sugebėjimas, kuris kuria mąstymo principus ir suteikia intelekto veiksmams bei žinioms sisteminį vienumą. Jis stengiasi peržengti reiškinių pasaulį ir įsiskverbti į noumenų sritį.

Tam protas naudoja ypatingas apriorines formas – grynąsias proto sąvokas, kurias Kantas vadina transcendentalinėmis idėjomis. Jutimai šių idėjų adekvačių objektų nepateikia.

Proto idėjų analizė

Kantas išsamiai nagrinėja tris pagrindines proto idėjas – sielos, pasaulio ir Dievo. Jis parodo, kad bandydamas įrodyti jų pagrįstumą protas susiduria su prieštaravimais (antinomijomis), kai galima įrodyti tiek tezę, tiek antitezę, kas prieštarauja logikos dėsniui.

Dėl to žmogiškasis pažinimas negali viršyti patyrimo ribų, o protas turi atsisakyti nepagrįstų pretenzijų, kad nesuklystų ir nepakeistų metafizikos autoriteto.

Filosofijos paskirtis

Filosofijos uždavinys – skatinti intelektualinį ir moralinį asmenybės tobulėjimą bei atsakyti į esminius žmogaus būties klausimus:

• ką aš galiu žinoti?
• ką aš privalau daryti?
• ko aš galiu tikėtis?

Transcendentalinė filosofija

Kantui svarbiausia ne objektai, o būdas, kuriuo mes pažįstame objektus – kiek šis būdas gali būti galimas a priori. Jis nagrinėja, kaip žmogus, turėdamas tik vaizdinius ir sąvokas, sprendžia apie daiktus, pereidamas nuo vaizdinių ir sąvokų prie daiktų, nuo subjekto prie objekto.

Dėl šio požiūrio savo pažinimo teoriją Kantas vadino transcendentaline filosofija (lot. transcendere – peržengti, pereiti). Tradiciškai pažinimo samprata laikė, kad žinios turi prisiderinti prie objektų. Priešingai, Kantas teigė, kad objektai priklauso nuo apriorinių pažinimo formų ir turi prie jų prisiderinti.

Savo apriorizmo sampratą Kantas laikė „kopernikiškuoju perversmu filosofijoje“.

Kritinė filosofija

Savo filosofiją Kantas vadino kritine, nes analizavo pažinimo šaltinius, formas ir mechanizmus, siekdamas ištirti proto pažintinių sugebėjimų galimybes ir ribas. Jis taip pat norėjo atskleisti pažinimo prieštaringumą ir parodyti nepagrįstų proto pretenzijų iliuziją.

Savo veikalą „Grynojo proto kritika“ Kantas laikė naujų, mokslinės metafizikos pamatų pagrindu.