Gargantiua ir Pantagriuelis kaina

Vaikams pritaikė Nikolajus Zabolockis. Su Tomo Venclovos pratarme. Patys sakote: „Iš drabužio nespręsk apie žmogų“. Nespręskite ir apie mano knygą iš juokingo jos rūbelio. Pasakos tai pasakos, bet, be pasakų, čia rasite ir šį tą rimtesnio.Skaitykite knygą ir linksminkitės sveiki! Tiktai klausykite, išdykėliai: baigę skaityti paskutinį puslapį, neužmirškite manęs paminėti geru žodžiu. Prancūzų rašytojo Fransua Rablė (François Rabelais, 1494-1553) sukurta istorija apie keistuolius milžinus Gargantiua ir Pantagriuelį veik penkis šimtus metų moko žmones mąstyti ir juoktis. Jis, vienas mokyčiausių savo amžiaus vyrų, rašė visiems žmonėms ir visiems laikams. Į Lietuvą Fransua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelis“ pirmąsyk atėjo kaip tik tokio adaptuoto perpasakojimo pavidalu. Tai įvyko 1947 metais, prieš dvidešimt trejus metus iki Dominyko Urbo vertimo. Knygą vaikams 1936 metais pritaikė talentingas rusų poetas Nikolajus Zabolockis (1903–1958). Jis priklausė avangardinei „Oberiutų“ grupei – kiti jos nariai buvo Daniilas Charmsas ir Aleksandras Vvedenskis, šiandien už Zabolockį turbūt labiau žinomi. Grupė plėtojo groteskinį, absurdišką, sakyčiau, keistuolišką rašymo būdą, daug kuo artimą Rablė. Stalino laikais „Oberiutų“ būrys sutriuškintas, Charmsas ir Vvedenskis nužudyti, o Zabolockis šešerius metus (1938–1944) praleido konclageriuose. Vėliau buvo reabilituotas, bet gyveno nebeilgai. Zabolockio atpasakojime pašalintos vietos, kurias šiandien dažnas pavadintų balastu – pernelyg sudėtingos ar ne visai prieinamos mažamečiams – bet puikiai perteikti Rablė turinio vingiai, jo išmonė, fantastika, groteskinis sąmojis, vėlyvųjų Viduramžių ir ankstyvojo Renesanso atmosfera, neįprastas to meto pasaulis, pilnas juokdarių ir burtininkų, išminčių ir padaužų, narsuolių ir menkystų. „Pirmaisiais pokario metais knygą išvertė mano motina Eliza Venclovienė. Gerai prisimenu tuos laikus Kaune K. Donelaičio gatvėje: buvau devynerių ar dešimties metų, bet godžiai skaičiau verčiamus skyrius, netgi bandžiau mamai padėti sueiliuodamas vieną ar kitą intarpą. Man tai buvo savotiška ir įstabi vaikystės patirtis. Tikiuosi, tokia ji bus ir tiems vaikams – beje, ir suaugusiesiems – kurie pirmąsyk prisiartins prie didžiojo Rablė veikalo skaitydami šį vertimą.“ Tomas Venclova