KNYGA 999 Aušvico moterys. Tikra istorija kaina

Heather Dune Macadam - rašytoja ir žurnalistė, kurios knygas apie holokaustą pripažino 1953 m. įkurtas Izraelio Jad Vašem memorialas, Aušvico memorialinis muziejus bei kiti holokausto atminimo centrai. Knyga „999 Aušvico moterys“ – tarptautinis bestseleris, išverstas į 16 kalbų. McAdam pasakoja apie nieko neįtariančius Slovakijoje gyvenančias jaunas žydes, kurios vienos pirmųjų pateko į nacių pinkles. 1942-ieji... Merginos tikėjo, kad važiuoja į vokiečių okupuotą Lenkiją dirbti vyriausybei, kad užtruks ne ilgiau kaip kelis mėnesius. Jos galvojo, kad šis naujas Reicho įsakymas - bandymas sušvelninti okupacijos režimo grniaužtus. Darbams buvo kviečiamas netekėjusios arba jaunos motinos su vaikais. Joms pasiūlė darbą - ar galima jas kaltinti patiklumu?Taip prasidėjo pirmoji Slovakijos žydų trėmimų į koncentracijos stovyklas banga. Slovakijos vyriausybė įsipareigojo pervesti Vokietijai po 500 reichsmarkių už kiekvieną į Vokietiją vežamą žmogų, tariamai kompensuojant profesinio mokymo ir jų įdarbinimo naujoje vietoje išlaidas. Šie pinigai užtikrino, kad negrįš niekas. 1942 metais iš Slovakijos buvo deportuoti 57 628 žydai; iš jų, turimais duomenimis, išgyveno ne daugiau kaip 800 žmonių. Autorei pavyko atkurti pasakojimus apie pirmuoju traukiniu į Aušvicą keliavusias moteris - jų kasdienybę ir mirtį „mirties fabrike“. Istorija pasakojama kelių išgyvenusiųjų vardu. „999 Aušvico moterys“ - atvira ir sukrečianti knyga apie siaubingiausią žmonijos istorijos laikmetį ir apie išlikimą. Kalinių viltį ir tikėjimą palaikė tarpusavio draugystė ir beatodairiška pagalba, šeimos ilgesys ir noras išgyventi. Kartais joms leisdavo rašyti artimiesiems laiškus, tuomet merginos slapčia pasakodavo apie apie tai, koks iš tikrųjų yra žadėtasis darbas. Knygoje „999 Aušvico moterys“ skaitytojai ras atvirukų ir nuotraukų iš privačių šeimų kolekcijų. Nuotraukose merginos jaunos, laisvos ir laimingos. Autorė nemažai bendravo su paskutinėmis išgyvenusiomis moterimis ir jų giminaičiais.Dėl detalių gausos, dėl labai ryškių „sanitarinių valymų“, kratų, pseudomokslinių Mengelės eksperimentų, sterilizacijos, bado, mušimų aprašymų apie gyvenimą lageryje skaityti gana sunku. O kur dar utėlės, blusos ir blakės, kurios sukeldavo šiltinės protrūkius, todėl šaudymo būriams prie dujų kamerų ir krosnių darbo netrūko. Moterys, sveriančios 25-35 kg, plikos, sergančios, alkanos ir išsigandusios. Sugrįžo tik kelios.