1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti kaina

„1913-ųjų šimtmečio vasara tęsiasi. Tie 1913-ieji metai manęs tiesiog nepaleidžia.Kuo giliau nėriau, tuo gražesnių lobių radau jūros dugne.Taip, reikia liautis, kai randi, kas gražiausia. Bet jaučiau, kad gali būti dar gražiau.Tiek naujų, jaudinančių, sukrečiančių, iš kojų verčiančių, novatoriškų epizodų, kurie visų pirma pasakoja apie meilę, atradimus ir neįtikėtinus viražus.“Knygos autorius Florianas IlliesasVokiečių menotyrininkas Florianas Illiesas knygoje „1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti“ tęsia pažintį su išskirtiniais žmonijos istorijos metais, pradėtą ankstesnėje bestseleriu tapusioje knygoje „1913. Šimtmečio vasara“.Į 1913-uosius galima žvelgti dvejopai: šiandien jau žinome, kad netrukus Europą uždengs artėjančio karo debesys, tačiau likus metams iki pasaulinio konflikto visur tryško optimizmas. Tai buvo visuotinio kultūros suklestėjimo, mokslo atradimų, techninės pažangos metai. Šiuos metus Florianas Illiesas pasirinko ne atsitiktinai – net statistika rodo, kad šie metai išsiskyrė atradimų gausa, o ore tvyrojo pažangos ir novatoriškumo nuojauta.Tai metai, kai Eriksenas pagal savo žmonos prototipą sukuria žymiausią pasaulyje Undinėlės skulptūrą, Robertas Musilis pradeda rašyti „Žmogų be savybių“, Thomas Mannas – „Užburtą kalną“, o Jamesas Joyse’as – „Ulisą“. Išradėjai užpatentuoja užtrauktuką, rusų kunigaikštienė išlaiko piloto teises, o Leipcige gaudomi iš cirko pabėgę liūtai. O kur dar ankstesnėje autoriaus knygoje sutikti Kafka, Rilkė, Hessė, Picasso, Freudas bei kiti įžymūs kultūros bei visuomenės veikėjai, kurių neįtikėtinos istorijos pasakojamos ir knygoje „1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti“.Nors pagrindinis dėmesys knygoje skiriamas inovacijoms ir kultūriniams pasiekimams, 1913-ieji žymi ir besikeičiančias visuomenės moralės normas. Tai laikas, kai susiduria praeitis ir ateitis – vis dar galima iškviesti priešininką į dvikovą dėl moters, bet galima ir teisėtai su ja išsiskirti. Teismai išdrįsta priimti sprendimą, kad moralumas yra kiekvieno asmeninis reikalas, į kurį valstybė neturi teisės kištis.Florianas Illiesas rašo trumpai ir šmaikščiai, žaidžia žodžiais, ieško sąskambių bei palyginimų. Anot jo, ilgos istorijos yra nuobodžios, todėl jis stengiasi išlaikyti lakonišką pasakojimo stilių ir nuolat keičia siužetą – po pasakojimo apie Vokietiją skaitytojai staiga atsidurs Paryžiuje, kur išgirs linksmą anekdotišką istoriją. Florianas Illiesas pažymi – „1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti“ nėra ankstesnės knygos tęsinys. Tai kokybiškai naujas darbas, išsaugantis savitą chronologinę pasakojimo struktūrą. Autorius pasakoja, kad po pirmos knygos „1913. Šimtmečio vasara“ pasirodymo sulaukė daugybės laiškų, kuriuose skaitytojai jam priminė vieną ar kitą užmirštą faktą ir įvykį. Istorijos buvo tokios įdomios, kad rašytojui kilo dilema: laukti keletą metų ir pasiūlyti papildytą pirmosios knygos leidimą, ar išleisti antrą kūrinį...Florianas Illiesas (g. 1971) – vokiečių rašytojas ir meno istorikas, studijavęs Bonos ir Oksfordo universitetuose. Dirbo įtakingų Vokietijos laikraščių redaktoriumi ir žurnalistu, priklausė laikraščio „Zeit“ meno ir literatūros skyriui. Šiuo metu yra vienos seniausių ir žinomiausių Vokietijos leidyklų „Rowohlt“ vadovas. Jo knygos visame pasaulyje parduodamos milijoniniais tiražais.Vertėja iš vokiečių kalbos Gražina Miklaševičiūtė